Slovakija – “Fragaria Cup” 2012

I – oji diena.

Anksti, labai anksti iš ryto, liepos 2 dieną, 37 vaikinukai ir net 12 suaugusių išvyko į Slovakiją. Gausaus Garliavos futbolo klubo kolektyvo laukė sunkus išbandymas – kelionė per Lenkiją. Karštis ir tvankumas bei ne pati geriausia autobuso būklė (jis buvo be kondicionieriaus) privertė padirbėti ant ištvermės dar neįžengus į aikštę. Pirmosios pamokos jaunuosius futbolistus aplankė pusiaukelėje. Manau daugelis ilgam suprato, kad “čipsai” ir cola autobuse nesuderinami dalykai, nes vos nepritrūkom maišelių… Šiaip ne taip pasiekėme Slovakiją, Prešovo miestą. PAGALIAU! O Jis mus pasitiko nežmonišku karščiu ir tvankuma (tai tęsėsi visą savaitę). Užsiregistravome, gavome nurodymus ir iškeliavome į savo „hostelį“. Tame pačiame pastate buvo valgykla, todėl pavakarieniavę griebėm savo didelius lagaminus ir pasidalinome kambarius. Žiauriai „dasikalę“ kritome poilsio.

II – oji diena.

Pusryčiai. Po jų, 3 komandos, 3 treneriai atsiskyrėme ir kiekvienas turėjome savo užduotį – pasiekti skirtingus stadionus pirmosioms dvikovoms. Patikrinome slovakų visuotinį transportą ir galime teigti, kad susisiekimo galimybės labai geros ir aiškiai išdėstytos. Viskas gerai, bet tas tvankumas sunkiai pakeliamas…Čia situacija tokia – sunku stovėti ar sėdėti ir tiesiog vadovauti, o ką kalbėti kaip reikia žaisti. Klubo jaunesnieji 2002 ir 2003 metų komandos visada žaidė vienoje vietoje – tikrame futbolo miestelyje, su puikiomis 6 aikštėmis, pramogomis ir suvenyrų parduotuvėlėmis. LINKSMA. O vyresnieji dalyvavo  skirtinguose 4 stadionuose, kurie buvo už miesto ribos, todėl teko nemažai pakeliauti norint nuvykti į savo rungtynes. Pirmos dienos dvikovose visos komandos patyrė pralaimėjimus, atrodė blankiai ir pasimetę. Nieko nuostabaus, nuovargis daro savo, o ir priešininkai tikrai aukšto lygio. Taigi po truputį įeidinėjome į režimą, kuris atrodo maždaug šitaip: (pusryčiai/rungtynės/pietūs/poilsis/rungtynės/vakarienė/laisvas laikas). Prie to adaptuotis mums reikėjo laiko.

III-ioji diena.

Pusryčiai. Pamiršome paminėti, kad maitinimas buvo tikrai neblogas. Guliašas, guliašas ir dar guliašas. Jo atsivalgėme ilgam. Buvo skanu, tik pasigedome daržovių. Po pirmos dienos nesėkmių visi juokavome, kad jau laikas būtų bent vienai komandai pelnyti įvartį.Taip ir padarėme, sąskaitą atidarė 2002 metų ekipa. Karolio Petkevičiaus įvartis į rumunų – būsimų bronzos medalių savininkų vartus, buvo pirmasis! Po to sekė 2003 komanda, čia pasižymėjo – Evaldas Urmonas ir 1999 – Žilvinas Kiudelis. Pelnyti įvarčius pradėjome, bet ir antrą dieną komandos liko be taškų. Kitas tikslas – pirmieji taškai.

IV – oji diena.

Adaptavomės. Tai matėsi iš vaikų. Tiek aikštėje, tiek už jos ribų jie vis darėsi panašesni į save. Visi treneriai buvo vieningos nuomonės, kad žaidimu susilyginome su varžovais, tarsi patapome kita komanda. To pasekoje –  pirmieji taškai, pirmoji pergalė. Viskas pagal planą. Juos kaip ir pirmąjį įvartį vėl pirmieji iškovojo 2002 metų komanda, įveikusi rumunus. Pasižymėjo Karolis Gaižaitis, o vieną įvartį rumunas įkalė pats sau į vartus. Jauniausi nesnaudė ir taip pat nukovė priešininkus iš Baltarusijos. Pasižymėjo puolėjai – Povilas Sakalauskas ir Justas Mieliauskas. Vyriausi buvo labai arti net dviejų pergalių, tačiau patys paleido taškus iš savo rankų, patys labai ir išgyveno…Mūsų vyriausi stojo į 11×11 kovas ir buvo džiugu matyti kaip keliais metais jaunesni žaidėjai kabinasi, krenta, stojasi ir žygiuoja į priekį. Buvome ne tik jauniausi, bet ir mažiausi – sunku priprasti prie vyriško futbolo, bet vaikinų tikslas  kiekvienose rungtynėse rodyti geresnį, brandesnį žaidimą klojosi pagal planą. Taigi, po sėkmingos dienos teko vakarą atšvęsti. Visos komandos savo įspūdžiais dalinosi žaisdamos boulingą. Čia jau nepamaišė picos ir cola :)

V – oji diena.

Tai paskutinė diena, kurioje vyko rungtynės pogrupiuose. Į kitą varžybų etapą prasibrauti  teorinių šansų turėjo tiek 2002, tiek 2003 metų ekipos. Bet pirmąsias savo rungtynes sužaidė lygiosiomis ir tai reiškė, kad mums taškų nepakaks. Tą dieną pas 2002 metų ekipą pasižymėjo Rytis Martinaitis, 2003 – Justas Mieliauskas ir Evaldas Urmonas. Vyresniesiems teko sukti galvą kaip iškovoti pirmąją pergalę ir namo grįžti su geromis nuotaikomis. Paskutinės rungtynės, paskutinė proga..ir vyrai nenuvylė. PERGALĖ!PAGALIAU! Ruseliai buvo pakirsti minimaliu rezultatu, bet mums tai buvo didelis laimėjimas…Pagaliau kiekvienose rungtynėse daugybę progų susikūręs įvartį pelnė – Kasparas Linkevičius. Po varginančios savaitės, visų sėkmių ir nesėkmių, po didelio atlikto darbo vakare visi nuvykome nuplauti nuovargį ir pasimėgauti vandens pramogomis. Čia draugiškai pasipliuškenę grįžome namo krautis „šmutkių“. Juk rytoj jau namo.

VI – oji diena.

Rytas. Pusryčiai. Komandos foto prie viešbučio. Truputį liūdna palikti tą vietovę, tą puikią atmosferą. Reiškiasi buvo gerai! Sušokom į mūsų autobusą, pakeliui dar aplankėme Prešovo senamiestį ir į kelią, į gimtąją Lietuvėlę. Vyrai buvo kur kas ramesni nei kelionėje į priekį, maišelių praktiškai nereikėjo, o ir laikas greitai prabėgo, kaip neprailgus pamatėme užrašą – GARLIAVA. Štai mes ir namuose.

Apibendrinant viską norėtume pasakyti, kad tai buvo neįkainuojama patirtis kiekvienai klubo komandai, kiekvienam treneriui ir žaidėjui, visam MŪSŲ klubui ir kolektyvui. Mūsų visų komandų pogrupiuose žaidė ekipos, kurios turnyre tapo prizininkėmis, taigi džiugu, kad teko pakovoti ir pasimokyti iš turnyro geriausių. Esame mažiukai, iš mažos futbolo šalies, tačiau žaidžiant su stipresniais ir imant pavyzdį iš jų, pats tampi stipresnis ir vienareikšmiškai tobulėji. Tai įrodė visos klubo ekipos, su kiekviena diena rodančios geresnius rezultatus, o svarbiausią – geresnį žaidimą. Visiems tėveliams dėkojame padėjus ir prisidėjus prie šios išvykos, prie puikių nuotraukų ir video, žinoma mūsų vėliavnešys toks vienintelis… ;) Tokiems turnyrams visi sušunkame tris kart – VALIO, VALIO, VALIO!

Komentarai

 
Degmeda Sveikatos Ratas Baltijos Polistirenas DND Talis Dar Ko Gevias